Tai NĖRA savaime suprantama: tiesa apie gastroezofaginio refliukso ligą (GERL) ir padidėjusį rūgštingumą

Share on facebook
Share on linkedin
Share on email
Mihaiela Pentiuc, funkcinės medicinos konsultantė, homeopatė

Dega? Kvieskite ugniagesius ir malšinkite ugnį! Juk tai savaime suprantama – taip elgiamės, kai dega namas ar visas miestas. Kai kalba sukasi apie skrandį, remiamės ta pačia logika: degina gerklę, kyla rūgštys, ėda rėmuo – reikia numaldyti rūgščių sukeltą gaisrą. Milijonai žmonių visame pasaulyje mėgino remtis šia savaime suprantama taisykle ir, deja, nerado jokios išeities mėgindami palengvinti GERL sukeltus simptomus. O daugybė tyrimų jau įrodė, kad bandydami spręsti šią problemą sustabarėjusiu neefektyviu būdu, niekur nenukeliausime.

Kas yra GERL?

Rėmuo, tai deginimo jausmas ar skausmas, jaučiamas už krūtinkaulio, kai dalis skrandžio turinio sugrįžta į stemplę. Jei šis simptomas kartojasi dažniau negu du kartus per savaitę: diagnozuojama gastroezofaginio refliukso liga (GERL).

Pagrindinė šio susirgimo priežastis – susilpnėjęs barjeras skiriantis stemplę nuo skrandžio, o tiksliau – nepakankamai sandarus apatinis stemplės raukas. Ši ypatinga konstrukcija turi būti atvira tik tuomet, kai ryjame, atsirūgstame ar vemiame.

Kai šis raukas atsiveria ne laiku, skrandžio turinys kyla aukštyn atgal į stemplę, sukeldamas gerai pažįstamą deginimo pojūtį. Gana dažnai šie epizodai painiojami su pykinimu, gerklės skausmu, užkimimu, dujų kaupimusi, kosuliu ar kvėpavimo takų problemomis.

Juk žinome, kad rūgštis skrandyje yra neįtikėtino stiprumo ir gali pažeisti kitus audinius. Maistui normaliai keliaujant žemyn, dvylikapirštė žarna neutralizuoja rūgštinę skrandžio terpę ir saugo nuo pažeidimų. O štai stemplės gleivinė yra bejėgė prieš kylančios rūgšties gaisrą.

Toji ugnis, tai druskos rūgštis – ypatingai agresyvus skystis, reikalingas ne tik maisto skaidymui bei sterilizavimui, bet ir padedantis gaminti svarbius virškinimo fermentus, tokius kaip pepsinas (šis reikalingas skaidyti baltymus).

GERL ir hiperchlorhidrija

Kai skrandžio sulčių gamyba yra pernelyg intensyvi, skrandžio prievarčio raukas (pro kurį maistas iš skrandžio patenka į dvylikapirštę žarną), neatsiveria laiku. Jaučiami pilvo spazmai – įprastai vadiname juos intensyvia peristaltika arba padidėjusiu žarnų judrumu.

Riebalų gausi mityba sukelia padidėjusį skrandžio rūgštingumą (tai dažniausia, nors ir ne vienintelė priežastis), to pasekmė – pažeistas skrandžio-stemplės barjeras, kai apatinis stemplės raukas nebeužsidaro tinkamai. Užsistovėjęs skrandžio turinys ir intensyvi peristaltika lemia ir erozinį ezofagitą (stemplės uždegimą, kai pažeista gleivinė).

Taip atrodo labiausiai žinomas GERL radimosi mechanizmas ir paskata vartoti rūgštingumą mažinančius vaistus. Vis dėlto, šie vaistai gali tik malšinti simptomus, deja – niekaip nesprendžia tikrųjų šio sutrikimo  priežasčių.

Juolab kad toks mechanizmas tinkamas paaiškinti tik 13-15 proc. GERL atvejų. Didžiosios daugumos pacientų stemplės gleivinė nors ir uždegiminė, tačiau be erozijų. Taigi, turime ieškoti taiklesnių sprendimų ir gudresnių gydymo būdų.

GERL ir normochlorhidrija

Skrandžio sulčių rūgštingumo tyrimas ir stebėjimas yra vienas svarbiausių žingsnių gydant GERL.

Jei druskos rūgšties gamyba yra normali, tolimesni tyrimai dažniausiai parodo, jog esama diafragmos išvaržos arba apatinis stemplės raukas neveikia tinkamai dėl autonominės nervų sistemos sutrikimų ar padidėjusio intraabdominalinio spaudimo (IAS). Šis spaudimas pilvo ertmėje padidėja nėštumo metu, nutukusiems ar kenčiantiems nuo stipraus dujų kaupimosi žarnyne.

GERL ir hipochloridija/achloridija

Taigi, akivaizdu, kad daugiau žalos negu naudos duoda automatiškai skiriami antacidiniai vaistai, kai rūgšties koncentracija normali. Tokia praktika gali vesti prie sumažėjusios (hipochlorhidrija) ar net išnykysios (achlorhidrija) druskos rūgšties gamybos skrandyje.

Kuomet nepakankamai ar iš viso nebėra rūgšties skrandyje, nutinka štai kas: maistas nesuvirškinamas tinkamai, maistinių medžiagų pasisavinimas yra ribotas ir tik vos apvirškinta masė toliau keliauja žarnynu. Viskas, kas virškinimo trakte vyksta toliau – tiek skaidymas, tiek įsisavinimas – žlunga. Todėl jokie medikamentai ar papildai taip pat nepadės – jie neįsisavinami ir, deja, kūnas stokoja ne tik tinkamo gydymo, bet ir maistinių medžiagų.

O sutrikusi virškinimo trakto veikla, pūdant ir fermentuojant maistą, lemia stiprų dujų kaupimąsi, toksinų gamybą bei padidėjusį intraabdominalinį spaudimą. Visa tai menkina žarnyno mikroflorą ir tinkamą imuninį atsaką.

Antacidiniai preparatai ir vaistai skirti apsaugoti pažeistus audinius, tačiau netinkamai juos naudojant gana greitai formuojasi hipochlorhidrija ar achlorhidrija. Juoba kad sulaukus 40-ies, o ypač 50-ties metų rūgšties gamyba stipriai sumažėja. Turbūt girdėjote apie teoriją, kad GERL susergama dėl streso poveikio. Tai tiesa, tačiau dažniau stresas sukelia hipochlorchidriją, o ne hiperchlorchidriją.

Kuomet skrandžio terpė nepakankamai rūgšti, maistas nėra sterilizuojamas, taigi organizmas tampa imlus kenksmingiems mikroorganizmams ir parazitams. Tai daro didžiulę neigiamą įtaką ir žarnyno mikroflorai, ir visam kūnui.

Svarbu paminėti, kad gausu įrodymų apie mitybą, kurioje dominuoja angliavandeniai (cukrus): toks pasirinkimas skatina dujų kaupimąsi lemiančią bakterijų gamybą. Antibiotikai galėtų padėti suvaldyti šias bakterijas, tačiau jų nespecifinis taiklumas ves prie dar didesnio žarnyno mikrofloros išbalansavimo.

Štai kada tinkamai sureguliuota mityba gali tarnauti ir kaip savitvarkos, ir kaip gydymo būdas.

Nors ir labai norime lengvų ir savaime suprantamų sprendimų, turime pripažinti, kad LENGVO kelio pasirinkimas dažniausiai nuvilia. Net jei pradžioje atrodo labai viliojantis ir duodantis greitą rezultatą.

Taigi kviečiu nebesikliauti paviršutiniškais ir supaprastintais metodais gydant žmogaus kūną. O stoti akis akin su nuostabiai SUDĖTINGU žmogaus organizmu.

Juk didžiausią grąžą duoda investicijos, kurios nėra pačios lengviausios.